Sveiki atvykę į mano pasąmonės gelmes.

Būkite atsargūs - nežinote, kokių velnių čia galite rasti. Jeigu norisi racionalumo ir žemiškumo, keliaukite į tinklaraštį. Čia nieko žemiško nerasite.

Paveikslėlio šaltinis

Tu elgiesi taip lyg būtum

didžiausias savo priešas,

Bet ar supranti, kad

kenkdamas sau, kenki tiems, kuriuos myli?

Jauties nevertas meilės

Ir sabotuoji tai, ką turi.

O po to gailiesi to,

ką praradai.

Nevertini to, ką turi,

kol to nepraradai?

Netiesa –

tu vertini, bet vis tiek prarandi.

Meluoji. Vėluoji.

Žaloji save.

Skaudini tuos, kuriuos myli.

Tu nemyli savęs,

bet nesupranti,

Kad nemylėdamas savęs,

negali mylėt kitų.

Tu rūkai. Tu geri.

Nesveikai maitinies.

Tu žudais.

Kol sveikata sušlubuoja.

O tada kartoji.

Tu sakai, kad myli,

bet meluoji.

Sakai, kad ateisi,

bet pavėluoji.

Naktį tave k...

Nuskambėjo būgnų garsas. Atsimerkiu – rastinio namelio kambaryje ant kilimo ratu susėdę žmonės, Amerikos indėnai. Šalimais kitas indėnas muša būgną. Atsisėdau į ratą. Man už nugaros dega židinys. Jo šviesa per visą kambarį šoka pagal būgnų ritmą. Vienas indėnas, atrodo, vyriausias iš visų, pradėjo dainuoti. Netrukus jam pritarė ir kiti. Jaučiau, kaip iš visų pusių jų dainavimas man įeina į ausis, galvoje tarsi atsimuša į kaukolės sieneles ir aidi tarsi tuščioje salėje.

Užsimerkiau. Dainavimas ir būgnai ir toliau aidi mano galvoje. Židinio ugnis šildo mano nugarą. Pajutau tarsi viskas aplink m...

Tamsus vakaras. Gatvėje mašinos važiuoja viena po kitos. Aš slepiuosi už medžio. Jis išeina iš pastato, nulipa laipteliais žemyn. Detektyvas. Apsirengęs juodu paltu ir juoda berete, kad galėtų ištirpti nakty. Jis nueina tiesiai ir aš jį nuseku. Gatve eina daug žmonių. Galiausiai jis prieina laiptus į metro ir pradeda jais leistis. Bandau jį sekti, bet laiptais eina minia žmonių. Spraudžiuosi pro juos ir stengiuosi nepamesti jo iš akių. Galiausiai šiaip ne taip pro žmones prasispraudžiu ir nusileidžiu prie metro.

Jis įlipa į metro ir aš paskui jį. Jis atsisėda, išsitraukia laikraštį ir atsiver...

Taigi, vakar nusprendžiau nueiti į pasimatymą su tuo keistu vaikinu – Pauliumi. Liesas, aukštas, poilgių plaukų. Į pasimatymą jis atėjo vilkėdamas tais pačiais drabužiais, su kuriais jį mačiau prieš savaitę, ir turbūt tiek pat laiko neplovęs galvos. Prisėdome picerijoje prie staliuko vienas preišais kitą. Paulius užsisakė picos ir kavos, o aš – lazanijos ir Colos. Padavėjai nuėjus, mes kurį laiką tylėjome.

– Tai kaip sekasi studijos? – nutraukiau tylą aš.

– Kol kas atrodo gerai, – atsakė jis. – Pono B paskaitos įtraukiančios, nors nepasakyčiau, kad išmokau ko nors naujo. Tuo tarpu profesoriau...

– Py-pyp, py-pyp, – suskambėjo Nokia 3310 žinutės tonas. Paulius paėmė telefoną į rankas, atrakino ir įsijungė žinutę. Nežinomas numeris.

„Hi, gal ryt prigriebtum mane iki vietos, galiu atvaryti iki turgeliai arba kur tau patogiau.“

Kažkas ryškiai ne ten pateikė. Paulius nė nevairavo mašinos, tai tikrai negalėtų nieko „prigriebti“. Bet jis nusprendė atrašyti: „Kas čia rašo“, – suspaudinėjo mygtukus telefone. Kurį laiką dar žiūrėjo į ekraną tarsi laukdamas atsakymo. Bet po kelių sekundžių užrakino telefoną ir padėjo ant stalo. Tada grįžo prie sąsiuvinio, kuriame sprendė mechanikos uždavinį fiz...

Ji yra kažkas tokio. Visa švytinti. Žavinga. Įeina į patalpą tarsi vėjo gūsis ir sutaršo visų širdis. Jai nereikia nieko sakyti – ir taip visi mato ir nuseka ją akimis.

Ji palietė ir mano širdį. Priėjo prie mano stalo. Nusibraukė plaukų sruogą nuo veido. „Indre, ar gali man padėti?“, – ji paklausė. Pažiūrėjau į jos rudas akis, tarsi į bedugnę, ir be žado nusekiau paskui. Ji lengvai atsisėdo ant savo kėdės, o aš atsirėmiau ranka į jos stalą. Ji pasakojo, su kokiais nesklandumais susidūrė, o aš stebėjau, kaip juda jos lūpos, ir jaučiau, kaip skęstu jos akyse. Jai baigus kalbėti, pabudau tarsi i...